Panevėžio krašto ateitininkai pasiūlė krašto kuopoms dalyvauti projekte „Už gyvybę“, kuris susideda iš 3 etapų: 1 – „Priimti kitą kitokį“, 2 – „Tapti vidiniu žmogumi“, 3 – „Bendrojo gėrio vertė“. Projektas, skelbiantis gyvybės kultūros žinią trokšti ir linkėti kitam tokio gėrio, kurio patys sau norėtume, tęsis 3 mėnesius.

Mūsų mokykloje veikianti Dievo tarno kunigo Alf. Lipniūno kuopa su džiaugsmu priėmė šį atsakingą ir įdomų pasiūlymą. Supažindinti moksleivius ateitininkus su popiežiaus Jono Pauliaus II „gyvybės kultūros“ terminu padės per nuotolį rodomi socialiniai filmukai bei pačių moksleivių pintos širdelės. Tai tarsi simbolis atliepiantis mintį, kad visi mes esam angelai, tačiau norėdami pakilti, turime apsikabinti. Širdelės gamybai naudojamas skirtingų spalvų popierius tarsi žymintis du angelo sparnus, kurie pynimo būdu sujungiami ir šitaip gimsta širdis. Savo gamybos pirmąsias širdeles pavadinome balandinėmis, nes jos gimė moksleivių rankų galia balandžio mėnesį. Kviečiame mokyklos bendruomenės narius ne tik pasidžiaugti jų spalvingumu, bet atsiliepiant į mūsų sugalvotą šūkį „Jei už gyvybę esi ir tu – imk širdelę dovanų“ taip ir padaryti ilgam atminimui.

Projektas „Už gyvybę“ paskatino moksleivius nuotoliniu būdu atsidaryti arbatos gėrimo klubą ir ją gurkšnoti, žiūrint socialinius filmukus bei juos aptariant. Bene įdomiausias filmukas iš peržiūrėtųjų buvo apie žmones, turinčius Dauno sindromą. Moksleiviai ne tik sužinojo, kad tai nėra liga, kad tokie žmonės yra unikalios asmenybės su savo ypatybėmis ir gebėjimais, bet ir patys bandė jais būti. Rašė savo vardą kaire ranka, laikydami rašiklį ne įprastai, bet už jo galiuko. Burnoje laikydami zefyrą, mažą pomidorą ar banano gabaliuką bandė kalbėti – pasakoti apie savo augintinį, apie tai kaip praleido vakarą, apie savo hobį. Buvo neįprasta, net juokas ėmė bandymų pradžioje, bet kitame praktiniame užsiėmime jau pasijuto vidinis augimas, nes buvo įvardinta, kad sunku rašant kontroliuoti savo ranką, pripažino, kad sunkiau yra kalbėti su kliūtimi burnoje. Sunku ir suprasti, ką sako pašnekovas, nes reikėjo nuolat perklausti, pasitikrinant ar teisingai buvo išgirsta.

Šis patirtinis būdas moksleiviui leido ne tik pamatyti kitą kitokį, bet ir suprasti, kad su kitokiu nei jis reikia elgtis jautriau, nepravardžiuoti, jei yra galimybė susidraugauti, žvelgti be išankstinio nusistatymo. Dalyvaudami patirtiniuose užsiėmimuose projekto dalyviai atpažino, kad žvilgsnis kaip ir prisilietimas gali būti mylintis, patvirtinantis draugystę arba priešingai griaunantis, neigiantis. Suprato, kad jei jau nupinti dailiai širdelei reikia pastangos, tai dar didesnės pastangos reikės priimant kitą kitokį.

Manau, kad ateitininkams stovint po gyvybės kultūros vėliava, tai būdas ne tik pamatyti kitą, bet ir atrasti save, nes psichologai tikina, kad žmogus suvokia save tik sutikęs kitą kaip kitokį.

Dievo tarno kun. Alf. Lipniūno kuopos globėja Dalia Kubilienė