Karjeros koordinatorės Irenos Jasiūnienės organizuotame renginyje buvo pakviestas ir Panevėžio Mykolo Karkos pagrindinėje mokykloje lankėsi Rokiškio rajono Bajorų lėlių teatras ČIZ.

1994 m. režisierė Nijolė Čirūnienė įkūrė šeimos lėlių teatrą ir pavadino jį „Mamos Nijolės“ teatru. Pati siuvo lėles, režisavo, vaidino kartu su savo keturiomis dukterimis. Kai dukterys užaugo, „Mamos Nijolės“ teatras prigeso. 2000 m. ji kartu su savo kolegėmis Nadiežda Ivanova ir Dalia Ziemeliene sukūrė spektaklį „Šuniškos istorijos“. Taip gimė Bajorų lėlių teatras ir jo pavadinimas ČIZ, susidedantis iš pirmųjų aktorių pavardžių raidžių – Čirūnienė, Ivanova, Ziemelienė. Kuomet aktorės prisistatė ir paaiškino ką gi reiškia ČIZ, pakvietė naujoviškai pasisveikinti ir smalsius mokinukus: plojant rankom sakyti „tram pam pam“ ir po to vienas kitam pakutenti viršugalvį. Smagiai nuteikianti susitikimo pradžia suintrigavo ir skatino laukti kas gi bus toliau. Aktorės pasidomėjo, kuo gi užaugę norėtų būti mūsų mokyklos mokiniai, papasakojo apie lėlininko, aktoriaus profesiją. O po to aktorės pristatė savo ypatingas lėles. Ir iš ko tik jos nebuvo pagamintos: ežiukas iš senos šlepetės, papūga iš skėčio, gandras iš grėbliuko, višta iš seno krepšio... Nijolės Čirūnienės teigimu, kiekviena lėlė, žaislas atgyja ir tampa tarsi gyvas, jei tik yra mylimas. Sužinoję iš ko pagamintos šio teatro lėlės, vaikai klausėsi trijų Šarlio Pero pasakų ir stebėjo, kaip pasakų veikėjais tapusios kėdės, kvepalų buteliukai, dėžutės atgyja ir tampa pasakų veikėjais. Pasakų metu buvo patikrintas mokinukų budrumas: pasakoje „Raudonkepuraitė“ mergaitei buvo pasiūta raudona kepuraitė ir ji pavadinta „Musmire“, mama mergaitei įdavė kokakolos buteliuką sergančiai senelei nunešti... Tai buvo visiems juoko. Bet vaikai greitai pastebėjo netikslumus ir juos ištaisė. Pasiklausę pasakų, kuriose buvo mokoma gyvenimo išminties, mokiniai galėjo apžiūrėti lėles, paliesti, pažaisti ir po to su jomis sudalyvauti linksmoje fotosesijoje.

Teatras ČIZ ne tik supažindino mokinius su naujomis profesijomis, parodė kaip išradingai galima pasigaminti lėles iš įvairių buityje jau nebereikalingų daiktų, bet ir atsisveikino linkėdamas, Šarlio Pero pasakos „Fėja“ žodžiais, kad vaikai padėtų vieni kitiems, kalbėtų tik gerus, gražius žodžius ir, kaip pasakoje, iš burnos kristų „graži gėlė arba brangusis akmuo“, o nebūtų „be širdies“, kalbėtų piktus, bjaurius žodžius, kuomet iš burnos krenta „gyvatė ar rūpužė“.

 Socialinė pedagogė J. Matiukė

 

 

© 2016. Visos teisės saugomos